European Business Wallet pasiūlymo pagrindu esanti analizė paaiškinta

Ne oficialus poveikio vertinimas

Griežtai kalbant, šiam pasiūlymui poveikio vertinimas neatliktas. Komisija taikė išimtį, motyvuodama tuo, kad Business Wallet piniginės tiesiogiai grindžiamos politikos pasirinkimu, kurį ji jau įvertino 2021 m. rengdama Europos skaitmeninės tapatybės sistemą, ir atitinka tuomet pasirinktą galimybę: suderintą piniginių sistemą, turinčią teisinį poveikį visoje Sąjungoje ir pritaikytą profesiniam naudojimui. Vietoj to ji parengė tarnybų darbinį dokumentą, kuriame išsamiai analizuojamos numatomos išlaidos ir nauda.[1]

Vis dėlto šis dokumentas, SWD(2025) 837, laikosi įprastos struktūros: problemos apibrėžtis, kodėl ES turėtų imtis veiksmų, tikslai, politikos galimybė, jos poveikis ir kaip jis būtų stebimas. Jis paremtas NTT Data vadovaujamo konsorciumo atliktu išorės tyrimu, apklausa, į kurią atsakė 65 iš 340 pasiektų suinteresuotųjų subjektų, ir 14 išsamių interviu.[12]

Aprašoma problema

Dokumente nustatytos dvi problemos. Jos pateikiamos kaip į verslą orientuotas problemų, kurias fiziniams asmenims nustatė 2021 m. EU Digital Identity Wallet poveikio vertinimas, išplėtimas.[12]

• Įmonėms ir viešosioms įstaigoms reikia geresnių būdų internete nustatyti savo tapatybę ir įrodyti, kas gali veikti jų vardu, ypač tarpvalstybiniu mastu. Vienoje valstybėje narėje išduoti įmonių identifikatoriai ne visada pripažįstami kitoje. Individualią veiklą vykdantys asmenys, savarankiškai dirbantys asmenys ir viešosios įstaigos dažnai nepatenka į verslo registrus, kurie suteikia visoje ES galiojantį identifikatorių. Be to, nėra standartinio visoje ES taikomo būdo skaitmeniniam pavedimui ar įgaliojimui saugoti ir tikrinti.
• Nėra patikimo, teisiškai pripažinto būdo, kuriuo įmonės galėtų skaitmeniniu būdu tarpvalstybiniu mastu dalytis licencijomis, sertifikatais ir atitikties duomenimis su viešosiomis įstaigomis ir tarpusavyje. Tie patys dokumentai teikiami vėl ir vėl, dažnai el. paštu, per kurjerius ar nuosavybinius portalus, o EU Digital Identity Wallet, sukurtas atsižvelgiant į asmens privatumą, nebuvo skirtas atsekamumui, kurio įmonėms reikia auditams ir atitikčiai užtikrinti.

Jų priežastimis įvardijami trys veiksniai:[12]

• Rinkos ir technologijų pokyčiai, nuo debesijos kompiuterijos ir DI iki duomenimis grindžiamo ataskaitų teikimo, kuria naujus įmonių ir viešųjų įstaigų poreikius patikimumo užtikrinimo paslaugoms.
• Kai vis daugiau įmonių prekiauja tarpvalstybiniu mastu, susiskaidžiusios nacionalinės atitikties procedūros daugina jų išlaidas.
• Tarpusavyje nesąveikaujančios sistemos trukdo viešosioms įstaigoms saugiai ir veiksmingai nustatyti įmonių tapatybę ir su jomis bendrauti.

Dėl to, kodėl veikti turėtų ES, o ne kiekviena valstybė narė atskirai, jame teigiama, kad nacionalinės sistemos sukurtos vidaus naudojimui ir skiriasi teisiniu poveikiu, taikymo sritimi ir techniniu dizainu, o tai trukdo įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas bei iškraipo įmonių konkurenciją priklausomai nuo to, kur jos įsisteigusios. Jame nurodytas teisinis pagrindas yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 114 straipsnis, toks pat kaip ir Europos skaitmeninės tapatybės sistemos.[12]

Ko siekiama

Bendrasis tikslas yra padėti tinkamai veikti vidaus rinkai mažinant įmonių ir viešojo administravimo institucijų administracinę naštą, taikant skaitmeninį tapatybės nustatymą, autentifikavimą ir teisiškai galiojančius duomenų mainus. Iš jo kyla du konkretūs tikslai:[12]

• Sumažinti administracinę naštą, supaprastinti atitikties procesus ir pagerinti paslaugų teikimą.
• Užtikrinti, kad įmonės ir viešosios įstaigos turėtų prieigą prie saugaus ir patikimo tarpvalstybinio skaitmeninio tapatybės nustatymo, atitinkančio naudotojų poreikius ir rinkos paklausą.

Pradinis scenarijus ir galimybės

Dokumente nelyginamos kelios politikos galimybės. Jame imama 3 politikos galimybė, kuriai pirmenybė teikta 2021 m. EU Digital Identity Wallet poveikio vertinime, ir ji laikoma ir pradiniu scenarijumi, ir vienintele svarstoma politikos galimybe, pritaikyta įmonių ir viešųjų įstaigų poreikiams.[12]

Taip daroma dėl nuoseklumo: kadangi Europos skaitmeninės tapatybės sistema jau galioja ir jos techninė architektūra yra apibrėžta, skaitmeninės tapatybės piniginės modelis jame vadinamas vieninteliu perspektyviu sprendimu, kad abiejų rūšių piniginės išliktų nuoseklios ir sąveikios, o Business Wallet piniginės apibūdinamos kaip tos sistemos išplėtimas, o ne atskira sistema.[12]

Pagal šią galimybę viešojo sektoriaus įstaigos turėtų užtikrinti minimalų pagrindinių funkcijų rinkinį: tapatybės nustatymą ir autentifikavimą, kvalifikuotus elektroninius parašus ir spaudus, keitimąsi elektroniniais atributų patvirtinimais ir oficialių pranešimų gavimą. Per šias funkcijas atlikti veiksmai turėtų tokį patį teisinį poveikį kaip atlikti popieriuje ar asmeniškai. Įmonės neprivalėtų naudoti Piniginės, o individualią veiklą vykdantys asmenys ir savarankiškai dirbantys asmenys kai kurioms atskiroms paslaugoms galėtų naudoti savo EU Digital Identity Wallet, užuot pirkę visą Business Wallet.[12]

Pateikiami naudojimo atvejai

Pats siūlomas reglamentas būtų neutralus naudojimo atvejų atžvilgiu: jame nebūtų teikiama pirmenybė konkretiems naudojimo būdams. Siekiant parodyti, kaip jis galėtų veikti, dokumente išvardyti suinteresuotųjų subjektų nustatyti naudojimo atvejai:[12]

• Klientų priėmimas ir išsamus patikrinimas (pažink savo klientą): patikrinti patvirtinimai vietoj rankinio dokumentų rinkimo.
• Teisinis atstovavimas: skaitmeninis įgaliojimų išdavimas, atšaukimas ir sekimas.
• Viešieji pirkimai: iš anksto kvalifikuoti patvirtinimai, kuriuos galima pakartotinai naudoti skirtinguose konkursuose.
• Verslo vykdymas tarpvalstybiniu mastu: patikrintų patvirtinimų teikimas kitų valstybių narių institucijoms neatvykstant asmeniškai.
• Mokesčių administravimas ir e. sąskaitų faktūrų teikimas: patikimi identifikatoriai ir patikrinti PVM patvirtinimai.
• Tiekimo grandinės: patikrintų tiekėjų duomenų ir produktų patvirtinimų, pavyzdžiui, skaitmeninio produkto paso, susiejimas.

Modeliuojamos išlaidos

Piniginių savininkai pirmaisiais metais patirtų vienkartinių išlaidų (mokymas ir įvedimas, aktyvavimas ir IT diegimas, pirkimas arba sutarčių sudarymas), o vėliau mokėtų periodinį licencijos ir priežiūros mokestį. Komisija vidutines vienos organizacijos išlaidas vertina taip:[12]

Daroma prielaida, kad Piniginę įsidiegs visos viešojo sektoriaus įstaigos, nes jos būtų įpareigotos ją priimti. Visoms 95 825 viešosioms įstaigoms, kurias apima modelis, tai sudaro apie 7,3 mlrd. eurų pirmaisiais metais ir apie 1,15 mlrd. eurų per metus vėliau. Jei ją įsidiegtų 75% įmonių, jų išlaidos iš viso sudarytų apie 45,5 mlrd. eurų pirmaisiais metais ir apie 20,4 mlrd. eurų per metus vėliau.[12]

Individualią veiklą vykdantiems ir savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie vietoj to naudotų savo EU Digital Identity Wallet, dokumente, remiantis dabartinėmis rinkos kainomis, atskiros paslaugos naujam komunikacijos kanalui įvertintos maždaug 45 eurais per metus, o elektroniniai parašai, spaudai ir laiko žymos įkainojami atskirai.[12]

Modeliuojamas sutaupymas

Tiesioginė nauda skaičiuojama tik kaip sutaupymas, gautas sumažinus arba panaikinus rankinį administracinį darbą. Ji vertinama taikant ES standartinių išlaidų modelį: valandinės darbo sąnaudos dauginamos iš veiklai atlikti reikalingo laiko, jos atlikimo dažnumo ir ją atliekančių organizacijų skaičiaus, remiantis apklausos duomenimis ir oficialiąja statistika. Veiklos skirstomos į šešias kategorijas:[12]

• Tapatybės nustatymas ir įgaliojimas
• Keitimasis dokumentais ir informacija
• Atitiktis ir tikrinimas
• Įrašų tvarkymas ir duomenų valdymas
• Leidimai ir sertifikavimas
• Tarpvalstybinis koordinavimas ir pripažinimas

Jei prisijungtų visos viešosios įstaigos ir 75% įmonių, Komisija didžiausią tiesioginę naudą vertina maždaug 169 mlrd. eurų per metus, darydama prielaidą, kad būtų pakeisti visi rankiniai procesai. Mažiausia jos vertinama nauda, pagrįsta apklausos respondentų tikėtu sutaupymu (22% viešosioms įstaigoms, 36% įmonėms), yra apie 58 mlrd. eurų per metus.[12]

Atėmus išlaidas, didžiausia grynoji nauda esant tokiam diegimo lygiui būtų apie 116 mlrd. eurų pirmaisiais metais ir apie 147 mlrd. eurų per metus vėliau. Taikant minimalias prielaidas, ji būtų apie 6 mlrd. eurų pirmaisiais metais ir apie 37 mlrd. eurų per metus vėliau. Dokumente taip pat didžiausia nauda projektuojama dešimčiai metų, laikant naudą pastovia: jos grynoji dabartinė vertė sudarytų apie 1 107 mlrd. eurų.[12]

Dokumente tas pats modelis taikomas ir mažesniems diegimo lygiams. Esant mažiausiam, apie 10% įmonių, bendras rezultatas pirmaisiais metais vis tiek teigiamas, tačiau viešosios įstaigos mokėtų daugiau, nei sutaupytų, kol nebūtų padengtos jų vienkartinės išlaidos. 75% diegimas jame vadinamas veiksmingiausiu ir efektyviausiu būdu tikslams pasiekti.[12]

Jame taip pat aprašoma netiesioginė nauda, pavyzdžiui, mažiau sukčiavimo, didesnis pasitikėjimas skaitmeniniais sandoriais ir mažesnis išmetamųjų teršalų kiekis dėl popieriaus naudojimo ir kelionių. Dalis jos kiekybiškai įvertinta, dalis ne, ir ji laikoma atskirai nuo pirmiau nurodyto tiesioginio sutaupymo.[12]

Kaip tai susiję su pagrindiniais sutaupymo skaičiais

Nė vienas iš šių modeliuotų skaičių nesutampa nė su vienu iš dviejų viešojoje erdvėje minimų pagrindinių skaičių. 2025 m. lapkričio 19 d. Komisijos pranešime spaudai nurodoma, kad įmonės galėtų sutaupyti iki 150 mlrd. eurų per metus, o jos politikos puslapyje nurodoma bent 160 mlrd. eurų. Komisija šių trijų skaičių tarpusavyje nesuderina.[3][2]

Apie abu pagrindinius skaičius ir modelyje naudojamus diegimo lygius skaitykite sutaupymo vertinimų paaiškinimą.

Pripažįstami apribojimai